Ūkininko diena prasideda anksčiau nei švinta. Kol miestiečiai dar verčiasi ant kito šono, kaimo troboj jau dega šviesa. Puodelis stiprios kavos, tylus žvilgsnis pro langą į rūku aptrauktą lauką, ir jau galvoj sukasi planas – ką daryt, kur važiuot, kur įminti pirmą ratą. Tuo metu, kai kiti dar sapnuoja apie savaitgalį, čia gyvenimas jau įsibėgėjęs. Ir jo pagrindinis herojus – traktorius. Ne šiaip metalinis daiktas su ratais, o senas pažįstamas, be kurio nė viena diena neturi krypties.
Kai traktoriai užsiveda, prasideda diena. Tas garsas – duslus, gilus, pažįstamas – yra tarsi varpas, skelbiantis darbo pradžią. Nuo pirmo duslaus burzgimo iki paskutinio išjungimo vakare – jis kaip širdies dūžiai, kuriuos jaučia ne tik šeimininkas, bet ir visas kiemas. Niekas taip neskelbia pavasario kaip pirmas sėjos pravažiavimas. Niekas taip neprimena derliaus rimties kaip vakarinis traktoriaus grįžimas su pilna priekaba. Tai ne transportas – tai žmogaus valios tęsinys, jo kantrybės liudytojas, ištikimas partneris lauke, kur reikia ne kalbų, o darbų.
Laukuose jis – pirmas, kuris įvažiuoja. Su juo ariam, sėjam, tręšiam, kuliam, vežam. Be jo – nei pas kaimyną, nei į mišką, nei į miestelį su prikabinta grūdų priekaba. Ir nesvarbu, ar jis šniokščia kaip sena meška, ar tyliai murkia kaip katinas – svarbiausia, kad traukia. Kad nebijo purvo, kad žino, kada laikas važiuoti, o kada luktelt.
Ūkininkas traktorių jaučia. Ne ausim, ne akim – pilvu. Girdi, kada „čia kažkas ne taip“. Kai pradeda kalenti – galvoji, ar dar važiuoti, ar jau į tvartą tempti. Kai dūmai eina ne tuo kampu – žinai, kad reikia kišt rankas. Nėra jokios magijos – tik metų ir metų patirtis. Ir rankos, kurioms sutepti veleną yra tiek pat įprasta, kiek pasirašyt dokumentą.
Traktorius – kaip antra pora kojų. Su juo ne tik dirbi – su juo gyveni. Vasarą – jis dulkinas, išdegęs nuo saulės. Rudenį – apklijuotas lapais ir moliu. Žiemą – su grandinėm, iš po sniego, garsiai pradeda gyvent iš naujo. O pavasarį? Pavasarį jis tampa vilties simboliu. Kai jis užsiveda pirmą kartą – žinai, kad metas. Kad jau viskas. Prasideda.
Be traktoriaus – kaime nieko nebūtų. Jis ištempia rulonus, kai veršeliai šaukia. Jis atveža šieną, kai karvės žiūri pro gardą. Jis nuvažiuoja į kitą galą kaimo, kai reikia trąšų, ar kai kaimynas paprašo „gal galėtum padėt“. Traktorius kaime tarnauja ne vien šeimininkui – jis tarnauja visiems, kas gyvena tarp žemės ir dangaus.
Ir kiekvienas ūkininkas žino – joks dronas, jokia satelitinė sistema nepakeis to, ką reiškia turėt savo traktorių. Tikras, sunkus, tepalais kvepiantis. Su kuriuo per vagą, per gyvenimą. Ir kai vakare jis stovi tylus, prie trobos sienos – žinai, kad padarei viską, ką galėjai. O rytoj – vėl iš naujo.
Nes kol yra traktoriai – yra žemė. O kol yra žemė – bus duona, bus gyvenimas, bus Lietuva.